Amber Tree

UAB "Amber Tree" – Uždaroji akcinė bendrovė „AMBER TREE“ gamina suvenyrus iš natūralių medžiagų: gintaro ir medžio. Įmonė buvo įkurta 2009-aisiais metais ir sėkmingai vykdo savo veiklą. Bendradarbiauja su Baltijos šalimis, Rusija,Vokietija, Kinija bei JAV.
Mūsų pagrindinis biuras įsikūręs Vilniuje, adresu Justiiškių 62A. Turime filialą Šiauliuose, kurį įkūrėme dėl patogesnio klientų aptarnavimo.
Nors mūsų bendrovė įkurta 2009 metais, tačiau su gintaru ir medžiu dirbame daugiau kaip 10 metų. Mūsų gaminiai turi didelę paklausą, tai rodo didelis klientų ratas.

Gintaro randama daugelyje pasaulio šalių. Garsus jis yra ir Karibuose, Dominikoje, Kinijoje. Tačiau Baltijos gintaras labai specifinis. Jis geltonas, sunkus, išskirtinis. Mes juo labai didžiuojamės ir naudojame kaip priemonę patraukti pasaulio dėmesį. Jis simbolizuoja mūsų šalies istoriją, tradicijas bei paveldą.

Gintaro kelias
Prekyba gintaru Baltijos kraštuose prasidėjo dar neolito laikais. Iš pagrindinių jo gavybos centrų Jutlandijoje bei Rytinėse Baltijos šalyse, taip pat ir Lietuvoje gintaras plito į Vidurio ir Rytų Europą, pasiekė net Egiptą. Vokiečių archeologas Heinrichas Schliemannas, 1871–1890 m. kasinėjęs Troją, tarp kitų radinių aptiko ir gintaro karolius. Mokslininkai nustatė, kad tai prieš 3000 metų iš Baltijos pakrančių atgabento gintaro dirbinys. Baltijos gintaro karoliai rasti ir Teto piramidėje, faraonų kapuose (3400–2400 m. pr. Kr.). Tai įrodo, kad gintarą brangino ne tik graikai ir romėnai.
Intensyvi gintaro prekyba I–III a. vyko su Romos imperija ir jos kolonijomis vadinamuoju Gintaro keliu. Taip vadinamas sausumos prekybinis kelias, kuriuo senajame geležies amžiuje Romos imperija jungėsi su baltų kraštais. Yra žinomos dvi Gintaro kelio atšakos: Klodzko ir Moravos. Vėliau barbarams pradėjus puldinėti Romą sausumos keliai tapo nesaugūs ir prekyba jais sutriko. Pastovesni buvo keliai Baltijos jūra.
Graikai ir romėnai labai vertino gintarą, vadino jį „Šiaurės auksu”. Romos imperijos laikotarpiu imperatoriaus Nerono susižavėjimas mylimiausios žmonos plaukais, kurie buvo nudažyti gintaro spalva, sukėlė gintaro madą. Visos Romos ponios dažydavo plaukus gintaro spalva ir reikalaudavo tikro gintaro. Tuo metu gintaras buvo laikomas prabangos preke: buvo madingi gintaro papuošalai, geriama iš gintarinių indų, jis dažnai buvo naudojamas smilkalams, nes deginamas skleidžia sakų kvapą. Šio imperatoriaus valdymo laikais nedidelė gintaro statulėlė vertinta daugiau nei jaunas sveikas vergas. Ypač vertintas skaidrus rausvas ir aukso spalvos gintaras, iš kurio buvo gaminami papuošalai bei smulkūs buitiniai daiktai. Neskaidrus gintaras naudotas tik smilkalams.

Aptikti Baltijos gintaro žaliavos lobiai liudija, kad iš Baltijos pakrančių į Romą ir jos kolonijas buvo gabenama daug gintaro. Į Romos imperiją gabenamas gintaras buvo saugomas tarpiniuose punktuose. Apie III a. pabaigą suklesti prekybos keliai į rytus – Dnepro, Dnestro, Pruto upėmis, užmezgami ryšiai su slavų gyvenvietėmis ir Juodosios jūros pakrančių romėnų kolonijomis, o vėliau ir su Bizantijos imperija, arabų šalimis.
Tačiau nuo XII a. Baltijos pajūrį pradėję puldinėti kryžiuočiai ilgainiui monopolizavo gintaro gavybą, beveik visą apdorojimą ir pardavimą. 1264 m. pagal sutartį su Sembos vyskupu kryžiuočių ordinui atiteko visos gintaringos žemės, o ordinas už tai vyskupui skyrė trečdalį surinkto gintaro. Vietos gyventojai, daugelį amžių rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės. Remiantis ordino nustatyta regalija, visas surinktas gintaras turėjo būti pristatomas atitinkamiems tarnautojams, o nuslėpus nors mažiausią gintarą būdavo griežtai baudžiama. Dar XIX a. pradžioje Karaliaučiuje laikytas samdomas budelis, kuris vykdė mirties bausmę už savavališką gintaro rinkimą.

Gintaro istorija ir kilmė
Pats jauniausias – Baltijos gintaras, kitaip vadinamas Šiaurės auksu– išskirtinės rūšies gintaras, randamas aplink Baltijos jūrą. Formavosi prieš apytiksliai 50 mln. m. Jis laikomas pačiu vertingiausiu gintaru. Baltijos gintaras sudaro virš 80 % viso pasaulyje randamo gintaro
Apie gintaro atsiradimą daug versijų turėjo ir mokslininkai bei to meto išminčiai. Pati romantiškiausia yra lietuvių tautos legenda apie Jūratę ir Kastytį. Kol dar Baltijos jūros nebuvo (ji pradėjo formuotis tik prieš 13 tūkst. metų), kur daugiau nei prieš 55 mln. metų šilto ir drėgno klimato sąlygomis augo spygliuočių miškai. Greta pušų augo eglės, ąžuolai, bukai ir kaštonai, taip pat palmės, magnolijos, cinamono medžiai ir orchidėjos. Vyravo tropikų klimatas, buvo karšta ir drėgna. Klimatui dar labiau atšilus, pušų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Jau įrodyta, kad didelį sakų kiekį išskyrė dabar jau išnykusi pušų rūšis Pinus succinifera. Spėjama, kad sakų būta skystų, bet greitai stingstančių. Sakai nusėdo upių žiotyse, o gintaringą sluoksnį užklojo visokios gamtinės nuosėdos. Taip jis išliko iki mūsų dienų. Ir iki šiol gintaras randamas jūros nuosėdose. Kiek laiko egzistavo gintarmedžių miškas, kol kas nėra išsiaiškinta. Tačiau spėjama, kad tai galėjo trukti nuo 1 iki 10 milijono metų.

Gintaro forma , spalva.
Gintaro formą ir sandarą daugiausia lėmė sakų talpyklų susidarymo vieta ir kaitos pobūdis. dažnai aptinkamas poringas putų gintaras. Pavėsyje besisunkiančių sakų terpenai garavo labai lėtai, todėl šie sakai kietėjo iš lėto, jie išliko skaidrūs. Natūralus gintaras yra padengtas plona žievele, kurią nušlifavus atsiskleidžia skirtingų spalvų paletė. Iš viso išskiriamos 7 pagrindinės spalvų grupės ir apie 250 jų atspalvių.

Skaidrusis gintaras Skaidrusis. Skaidraus gintaro yra apie 10%, tačiau daugiausia tai smulkūs gabaliukai. Tokiame gintare randama apie 97% visų inkliuzų.

Raudonasis gintaras Raudonasis. Natūraliai raudonas gintaro atspalvis sutinkamas ypač retai. priklausomai nuo to, kiek ilgai gintaras išbuvo ore.

Geltonasis gintaras Geltonasis. Tai dažniausia gintaro spalva (apie 70% visų spalvų). Iš medžių sakai tekėjo saulės atokaitoje, todėl garuodami suformavo smulkūs dujų burbulėliai.

Baltasis gintaras Baltasis. Tai labai retas gintaras. Paprastai šis gintaras pasižymi tekstūrų, „gamtos piešinių” įvairove. Jis dar vadinamas „karališkuoju” arba „kauliniu. Jame gali būti įvairių spalvinių intarpų (geltono, juodo, mėlyno, žalio, skaidraus) gintaro, sudarančių įdomius raštus. Lakiosios sakų medžiagos saulės atokaitoje garavo itin intensyviai, todėl susiformavo daugybė mikrodujų burbulėlių.

Mėlinasis gintaras Mėlynasis. Tai pats rečiausias gintaro atspalvis. Kadangi gintaro iškasama vis mažiau, tai ši spalva dabar yra beveik išnykusi – iš tūkstančio gintaro gabaliukų gal tik du būna mėlynos spalvos. Mėlynasis gintaras susiformavo Baltijos gintarui upėmis patekus į Sambijos pusiasalį.

Žaliasis gintaras Žaliasis. Šis gintaras irgi yra retas. Žalsvą atspalvį gintaras įgavo sakams nukritus ant augalų ir sureagavus su chlorofilu.

Juodasis gintaras Juodasis. Tai gana dažna gintaro spalva, įdomi savo natūralumu. Tekantys spygliuočių sakai susimaišė su medžių žievės liekanomis, miško paklotės augaline masė.

Inkliuzas Inkliuzai. Limpantys, tąsūs sakai buvo tikri spąstai vabzdžiams, voragyviams ir net driežams. Gintarmedžių sakai buvo labai skysti ir garuodami greitai kietėjo. Įkliuvusi muselė ar skruzdė amžiams likdavo užkonservuota.

Gintaras medicinoje
Garsusis medicinos kūrėjas Hipokratas (460–377 m. pr. Kr.) savo veikaluose aprašė gydomąsias gintaro ypatybes ir jo vartojimo būdus. Šiomis žiniomis mokslininkai naudojosi iki pat viduramžių. Senovės Romoje gintaras vartotas kaip vaistas ir apsisaugojimo priemonė nuo įvairių ligų. Žymus to meto gydytojas Kalistratas rašė, kad gintaras saugąs žmogų nuo beprotystės, o sutrintas su medumi gydąs gerklės, ausų ir akių ligas, geriamas su vandeniu – skrandžio ligas. Plinijus Jaunesnysis yra nurodęs, kad romėnų valstietės gintarinius medalionus nešiojo ne tik kaip papuošalą, bet ir kaip priemonę nuo liaukų tinimo, gerklės ir gomurio skausmų.
Persų mokslininkas Ibn Sinas (Avicena) gintarą vadino vaistu nuo daugelio ligų. Rytų kraštuose gintaro dūmai turėję galią stiprinti žmogaus dvasią, suteikti drąsos. Gydymui buvo naudojamas baltasis gintaras, vertingiausiu laikytas žalsvo atspalvio bei su vabzdžių fosilijomis gintarai. „Gintaro sirupas” – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė. Japonų imperatoriai labiausiai vertino raudonąjį gintarą, skatinantį kraujo atsinaujinimą (išsivalymą).

Po Kristaus gimimo bažnyčiose gintaras kartu su kvapiosiomis medžiagomis buvo naudojamas ir smilkalams. Tikėta, kad degančio gintaro kvapas padeda susikaupti, išgrynina aplinką, juo būdavo aprūkomos patalpos, kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu dezinfekuodavo orą, taip sumažėdavo galimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis, o ligoniai greičiau pasveikdavo.
Viduramžiais žmonės net geltą gydydavo nešiodami gintaro karolius. Jie tikėjo, kad geltonojo akmens jėga turinti į save sutraukti nesveiką odos geltonumą ir organizmo silpnumą. Gintaro apyrankės mažindavo sąnarių ir raumenų skausmą. Iki XIX a. pab. receptuose ir alchemikų užrašuose dažnai vartoti terminai Oleum succini (gintaro aliejus), Balsamum succini (gintaro balzamas), Extractum succini (gintaro ekstraktas). Viduramžių vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus (Oleum succini) – trinti skaudamas kūno vietas.
Mūsų ainiai gintaro miltelius maišydavo su įvairiais ekstraktais ir tepalais, kuriais tepė odą, naudojo klizmoms ruošti, gėrė kaip vaistus, dėjo kaip kompresus. Gintarą naudodavo egzemoms, alergijos sukeltiems uždegimams, be to, skydliaukės, akių ligoms gydyti. Juo buvo stiprinamas imunitetas, mažinama infekcijų rizika.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gintaras vis dar naudotas įvairioms ligoms gydyti. Pavyzdžiui, gintaro gabalėlių antpilas su degtine buvo geriamas vyrų potencijai palaikyti. Lietuvoje ir carinėje Rusijoje auklės turėjusios nešioti gintaro karolius, nes manyta, kad šie apsaugos jas ir vaikus nuo ligų. Kūdikiams, ypač Vokietijoje, dar ir prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo rišami gintaro karoliukai, kad neskausmingai dygtų ir išaugtų tvirtesni dantys.
Dabar, kai medicinoje grįžtama prie ekologiškai švarių organinių medžiagų, kurias dovanoja pati gamta, didėja ir gintaro bei jo sudėtinių dalių populiarumas vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų gamyboje. Specializuotose įmonėse gaminami veido ir kūno šveitikliai, įvairiausi kremai, gintariniai rutuliai, smilkalai, gintaro prisodrinta arbata. Kai kuriuose grožio salonuose siūlomi veido, kaklo ir iškirptės masažai gintaro lazdelėmis, suaktyvinantys kraujo apytaką ir audinių atsinaujinimą, gerinantys odos elastingumą, gražinantys spalvą, lyginantys smulkiąsias ir švelninantys giliąsias raukšles. Kosmetikoje naudojami gintaro milteliai arba gintaro dulkės sudaro sluoksnį, saugantį odą nuo UV spindulių, o gintaro aliejus, sugebantis prasiskverbti pro epidermį, turi antiseptinių savybių, gydo žaizdas, stiprina imunitetą. Bandymais įrodyta, kad gintaras sulaiko auglių augimą.

Gydomosios gintaro galios ir terapinis poveikis grindžiamas magnetinėmis gintaro savybėmis – gintaras sugeba „pasikrauti“ ir „praleisti“ energiją. Jis veikia kaip magnetas, todėl stiprina arba mažina organizmo vidinio magnetinio lauko spinduliavimą. Gintaro biostimuliacija organizme skatina hormonų gamybą, o šie veikia kraujo tiekimą nesveikiems organams, tuo palengvindami jų gijimą. Šiomis savybėmis būtų galima paaiškinti ir tai, jog reguliarios gintaro aplikacijos mažina, o lengvesniais atvejais net visai numalšina chroniškus nugaros ir galvos, menstruacijų, raumenų, dantų, pilvo skausmus. Ištirta, kad aplikacija – efektyviausias gintaro terapijos būdas. Ant kūno yra apie 360 biologiškai aktyvių taškų, atsakingų už konkrečias vidaus organų sistemas. Ant aktyviųjų taškų uždėti gintaro gabaliukai spinduliuoja energiją ir dirgina atitinkamus akupunktūrinius taškus. Kartais gydant gintaru, galima perpus sumažinti įprastai vartojamų vaistų kiekį. Daugelyje šalių nėščiosios ir krūtimi maitinančios motinos nešioja gintarinius karolius, o į vaiko rūbelius įsiuva gintaro gabalėlį ar karoliuką. Iš gintaro gaminami ir masažiniai rutuliukai, skirti kūdikių pirmųjų dantukų dygimo skausmui palengvinti.

Gintaro miltelių paslaptį atskleidė rusų mokslininkai, laboratorinių tyrimų metu radę gintaro rūgštį. Gintaro rūgštis stiprina organizmą ir mažina kenksmingų aplinkos veiksnių įtaką. Būdama biostimuliatorius, laki gintaro rūgštis teigiamai veikia kvėpavimo organus, stimuliuoja nervų sistemą, skatina atstatomuosius procesus, gerai veikia širdį ir inkstus, stiprina žarnyno ir inkstų veiklą, pasižymi priešstresiniu, priešuždegiminiu ir antitoksiniu poveikiu. Gintaro rūgštis pritaikoma gydant įvairios kilmės anemijas, ūmius radikulitus, chroniškas širdies ir kraujagyslių ligas. Šiandien gintaras taikomas gydant šlapimo pūslės uždegimus, skrandžio ligas, bronchitą.
Vokiečių psichoterapeutai mano, kad gintaras gali teigiamai veikti ir žmogaus psichiką. Ilgaamžis gintaras ramina, saugo, skatina savisaugos instinktą, nuima stresą, slopinti baimę ir depresiją, suteikia naujų jėgų, tikėjimo ir vilties.